lt
Rasta 151 lankytina vieta
4321, Bartkuškis
statytas 1805 m. Pastatas dviejų aukštų, plytų mūro su rūsiu. Dvišlaitis stogas. Malūno įrenginiai neišlikę. Tvenkinys nuleistas, užtvankos nelikę. Malūnas šiuo metu yra gyvenamas.
Vilniaus g. 114, Širvintos
1923-1944 m. šiame name gyveno Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Nepriklausomybės kovų dalyvis, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis Juozas Plenta (1890-1946). Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio (1920) ir DLK Gedimino 3 laipsnio (1928) ordinais, Lietuvos Nepriklausomybės (1928) 10-mečio medaliu. 1944-1953 m. name buvo NKVD-MGB būstinė. Namo rūsyje buvo kalinami suimtieji. Antrame aukšte vykdavo tardymai. Šalia namo esančiame svirne buvo kardomojo sulaikymo kamera. Vėlesniais metais šio pastato antrajame aukšte iki 1983 m. buvo įsikūrusi rajono laikraščio redakcija.
Ramybės g. 5, Šešuolėliai II, Zibalų sen.
II dvaras minimas XVIII a. pab., kuomet priklausė Šumskams. Šiems prasiskolinus, XIX a. pr. parduotas Jasienskiams, kurie dvarą perstatė į mūrinį. Parko fragmentų teritorijoje yra tvenkinys, iš rytų pusės ją juosia Širvintos upė, į slėnį reljefas leidžiasi terasomis. Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizuotas, priklausė Šešuolėlių tarybiniam ūkiui. Atgavus Nepriklausomybę ūkiniai pastatai privatizuoti, gyvenamieji priklauso savivaldybei.
4305, Musninkai
yra pravažiavus pusantro kilometro nuo Musninkų Čiobiškio link. Žinoma, kad jau 1422 m. šiose vietose buvęs dvaras, tuo metu priklausęs Kristinui Astikui-Astikaičiui, vienam žymiausių Vytauto Didžiojo bajorų. Po Astikų XVI a. dvarą valdė Radvilos. Čia atvykdavo Barbora Radvilaitė, vėliau tapusi didžiojo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Žygimanto Augusto žmona. XVII a., vienai iš Radvilaičių ištekėjus už Kiškos, tai tapo Kiškų valda. XVIII a. pav. - XIX a. – Podbereskių dvarvietė. Tarpukario Lietuvos laikais Musninkų dvarą valdė Kačinskai. Ryškiausias senojo Musninkų dvaro priminimas – koplytėlė karalienei Barborai Radvilaitei prie kelio link Čiobiškio. (Musninkai)
Pociūnų k., Jauniūnų sen., Širvintų r.
– žinoma, kad Vilniaus kanauninkas Vaitiekus Narbutas valdą sau ir broliams Melcheorui bei Stanislovui 1518 m. nupirko iš Sebastijono Vladislavovičiaus. Ilgą laiką dvaras priklausė Narbutų giminei ir vadintas Narbutų Maišiagala. 1744 m. Stanislovas ir Teresė Narbutai valdą perleido Jurgiui Valavičiui. XVIII a. II p. dvaras imtas vadinti Elizabelinu arba Izabelinu. Greičiausiai taip pavadintas nuo Elžbietos Valavičienės vardo. Dvaras Valavičiams priklausė iki 1860 m.. Po to jis atiteko Boleslavui Lopacinskiui. Žinoma, kad dvaro savininkai Valavičiai rėmė 1830-1831 m. sukilimą, o Antanas Valavičius, manoma, dalyvavo ir kovose su rusų daliniais, nes po sukilimo numalšinimo jis buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.
Zibalų g., Staviškiai
tai buvusi Mečislovo Kolbos koplyčia-mauzoliejus, stovinti Širvintų rajone, Naujapilio kaime. Koplyčia matoma nuo Širvintų miesto riboženklio kelyje į Zibalus. Naujapilis yra Širvintų Šv. arkangelo Mykolo parapijoje. Koplyčia raudonų plytų mūro. Šiuo metu be stogo, apgriuvusi, atvira rūsio duobe. Pasak vietinių gyventojų, koplyčiai stogą nuplėšė Širvintose siautėjęs viesulas (kartu nukentėjo ir gretimos sodybos pastatai).
Mikalajūnai – etnografinis gatvinis kaimas Širvintų rajono savivaldybėje, 3 km į pietvakarius nuo Gelvonų. Kaimas susiklostė XVI a. viduryje, per Valakų reformą. Priklausė Gelvonų dvarui. Išliko XVI a. vidurio valakiniam kaimui būdingas gatvinis rėžinis planas su XIX a. – XX a. pirmosios pusės etnografinėmis sodybomis ir pavieniais pastatais. Gatvinėse dvipusėse sodybose pirkios ir svirnai statyti galu į gatvę, už jų – tvartai, kitapus gatvės – kluonai.
Maumedžio g. 12, Zibalai
seniausias medinis dvaras Lietuvoje. XVII a. II p. - XIX a. II p. – kompleksiškai išlikęs, vienas seniausių ir daugiausiai autentiškų vertingųjų savybių išsaugojęs medinių statinių ansamblis Lietuvoje. Šiuo metu nykstantis kultūros paveldo objektas. Privatizuotas.
4310, Bagaslaviškis
dvaras – Lemantaučiznos dvaras yra Širvintų rajone, Gelvonų seniūnijoje. Dvaro sodybos fragmentai atokiau nuo pagrindinių kelių, apie 2 km į pietus nuo Bagaslaviškio. Pasakojama, kad dvarui kadaise priklausė vėjo malūnas, o jame dirbo malūnininkas Olesis – pastarąjį dvarininkai susirado Vilniuje ir atsivežė dirbti, mat juos sužavėjo malūnininko muzikinis talentas. Būtent Olesį ir jo nelaimingą meilę aprašė I. Šeinius-Jurkūnas savo apsakyme „Kuprelis“.
