lt
Rasta 33 lankytinos vietos
4305, Astruvka
glūdi Čiobiškio miške, tekančio Rynos upelio suformuotos griovos šlaite, apie 5 m aukštyje nuo upelio vandens lygio (absoliutus aukštis – 76 m). Yra pasakojimų, kad šiame urve slėpėsi partizanai.
Pajuodžių g., Pajuodžiai
glūdi vos trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, to paties pavadinimo miške, Jauniūnų seniūnijoje. Minkšto geltono smėlio kopa miško viduryje tai tikrai netikėtas vaizdas akims, įpratusioms tokį jį matyti tik prie jūros. Aplink kopą auga gležnos neaukštos pušaitės, berželiai. Stovint kopos papėdėje atrodo, jog esi visai šalia jūros ir girdi jos ošimą.
Stepanava
saugoma teritorija Širvintų rajono savivaldybėje. Plotas 416 ha. Saugomas moreninėms lygumoms būdingas Lygiaraisčio pelkių kompleksas. Draustinis įsteigtas 1974 m.
Naideliai
saugoma teritorija Širvintų rajone. Plotas 507 ha. Saugomas Baltijos aukštumų lankui būdingas aukštapelkės su miškingu apypelkiu kraštovaizdis. Draustinis įsteigtas 1992 m.
Pajuodžiai
saugoma teritorija Širvintų rajone. Plotas 188 ha. Saugomas Neries žemupio plynaukštei būdingas Gerviraisčio pelkių kompleksas. Draustinis įsteigtas 1974 m.
Mančiušėnų g. 30, Mančiušėnai
bendras saugomos teritorijos plotas apima 1043 ha. Šiuo draustiniu siekiama apsaugoti Širvintos upės slėnį. Taip pat ir jį supantį kraštovaizdį, kurio formavimuisi daug įtakos turėjo erozijos procesai.
valstybinis gamtinis draustinis Lietuvoje, Kaišiadorių ir Širvintų rajonuose, 2 km į pietryčius nuo Čiobiškio, 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Paparčių, prie Budelių, aplink Neries upę. Įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti raiškų miškingą Neries žemupio vingio kraštovaizdį su archeologijos paminklais.
Skauradai
saugoma teritorija Širvintų ir Vilniaus rajonuose. Plotas 2096 ha. Saugomas didelis pelkėtas masyvas, turintis Aukštaičių-Sėlių moreninėms prieškalvėms būdingų bruožų. Draustinyje yra Alionių pelkės aukštapelkė, daugiau kaip 100 ha Alio ežeras. Alionių miške peri juodasis gandras. Uolės upelio slėnyje rasta didelė paprastojo kardelio augavietė. Draustinis įsteigtas 1974 m.
yra įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Mitologinių vietų sąrašą. Yra 1,6 km į šiaurės vakarus nuo Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios, 0,15 km į pietvakarius nuo Gelvės upelio. Seniau Raganos kalnas buvo visai plikas. 1969 m. jį apsodino Bagdyšių kaimo gyventojai. Apie Raganos kalną vietiniai žmonės sukūrė daug pasakojimų. „Čia vaidendavosi: naktimis pasirodydavę nekalbantis ponaitis ir panelė, gąsdindavę arkliaganius – dėl to ir praminė Raganos kalnu“. „Čia visuomet vaidendavosi. Velniai mainydavo tabokines. Čia prieš Šv. Joną šokdavo raganos ir vedžiodavo žmones“. Pasakojama, kad „kalno viršūnėje auganti pušis yra išaugusi į žemę įsmeigtos raganos šluotos vietoje“.
